Žemaitijos rašytojų keliais

Informacija

Autorius Audronė Ciparienė

Peržiūros: 2036

 Saulėtą rugsėjo antradienį grupelė 7-9 klasių mokinių su savo lietuvių kalbos mokytojomis išsiruošė aplankyti vietų, susijusių su garsiausiais Žemaitijos kūrėjais. Vienas iš tokių, be abejo, yra Vytautas Mačernis, vienas jauniausių lietuvių poezijos klasikų (1921–1944), kilęs iš netoli Žemaičių Kalvarijos esančios Šarnelės. Likimas jam teskyrė vos dvidešimt trejus metus, bet tai nesutrukdė išmokti ne vieną užsienio kalbą, sukurti autentiškumu persmelkto eilėraščių ciklo „Vizijos“, filosofiškų „ Metų“ sonetų.

Siaurais miško takeliais pasiekėme poeto „mylimąsias aukštumas“, apdainuotas sonetuose. „ Man taip gera tarp žemės ir dangaus mėlynės“ - laiškuose, rašytuose karo metais, yra išsitaręs Mačernis. Kilęs iš gausios žemdirbių šeimos, išsiskyrė iš jų tarpo pomėgiu klajoti gimtinės laukais, svajoti, kurti. Mokiniams buvo smagu tokią giedrą rudens dieną pajusti, kaip kadaise nuo šitų kalvų atsivėrusiais vaizdais gėrėjosi poetas. Priartėję prie kalnelio, kurio viršūnėje jis palaidotas (1944 metais žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio, manoma, traukdamasis į Vakarus), netikėtai pamatėme gražuolį raudonviršį, išdygusį kalnelio papėdėje. Gamtos ir žmogaus gyvenimas nesustoja, beje, po poros metų minėsime poeto gimimo šimtmetį.

Nors Vytautas Mačernis nespėjo tapti žemininku, jo vienišas kapas gimtosios Šarnelės laukų platybėse tapo ženklu žemininkams, kaip ir poezijos temos – gimtieji namai, žemė, kurių vertė suvokiama tik juos praradus.

Iš Šarnelės pasukome link Barstyčių, kur Puokės kaime  išvydome didžiausią Lietuvos riedulį, manoma, atkeliavusį iš Skandinavijos. Akmuo įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Grįždami aplankėme Barstytalių pelkę, vieną iš didžiausių pelkių Žemaitijos nacionaliniame parke, ir Mikytų alkakalnį.

Pasukę link Telšių, sustojome dar vienoje mūsų kultūros istorijai svarbioje vietoje – Džiuginėnuose. Aštuntokė Radvilė supažindino mus su rašytojos Žemaitės, kitaip sakant, bajoraitės Julijos Beniuševičiūtės Žymantienės, biografijos faktais, susijusiais su šiuo kadaise Gorskių valdytu dvareliu. Po 1863 m. sukilimo Žemaitė pradėjo tarnauti Džiuginėnų dvare. Gyveno ji antrojo aukšto vakariniame gale. Savo persikėlimą iš Šėmų dvaro į Džiuginėnus „Autobiografijoje” Žemaitė taip aprašo: „ (…) Darbo man visiškai maža. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti. Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes iššluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas didelis – visokių vaisių, uogų iki valiai. Daug man geriau kaip pas dėdiną.”

Džiuginėnuose Julija susipažino ir su dvaro samdiniu, buvusiu baudžiauninku Žymantu. Jie susituokė 1865 m. rugsėjo 20 d. Plungėje. Žemaitė po to Džiuginėnuose ilgai neužsibuvo, gyveno atsitiktinėse vietose, vargingai. Visa tai tęsėsi iki pat jos pažinties su Povilu Višinskiu Ušnėnuose, kuris ją paragino pasukti kūrybos keliu ir tapo geriausiu jos patarėju. Taip gimė rašytoja, kurios vardu šiandien pavadinta gimnazija.

Prie Žemaitės gimnazijos ir baigėme savo kelionę, sustoję prie Vytautui Mačerniui skulptoriaus Gedimino Karaliaus sukurtos skulptūros. Sodelyje prie mokyklos gelto ruduo, o tarsi iš skeveldrų vėl susidėliojęs poeto atvaizdas kvietė džiaugtis mus likimo skirtų akimirkų grožiu.

Lietuvių kalbos mokytoja Audronė Ciparienė

01/11