Pamokos gimtinės erdvėje

Informacija

Autorius Audronė Ciparienė

Peržiūros: 4525

Praėjusią savaitę  lietuvių kalbos ir istorijos tiriamosios pamokos virto  9 - 10 klasių mokinių trumpalaikiu  projektu  „Lietuvių liaudies mažoji architektūra“. Mokiniai su mokytojomis Neringa Račkauskiene ir Audra Cipariene artimiau  susipažino su Nevarėnų miestelio  koplytstulpiais,  koplytėlėmis, pasidomėjo jų atsiradimo istorija.

Mokiniai stebėjosi, kodėl anksčiau nesusimąstė, kiek daug aplink mus koplytstulpių, koplytėlių, kam jos skirtos. Tai nenuostabu, nes  Žemaitijos smulkioji sakralinė architektūra iš kitų regionų išsiskiria ypatinga formų gausa: šie paminklai statomi ant žemės, kabinami medžiuose, pasižymi originalia stilistika. Kita vertus, dvasinis turinys panašus - vyrauja Jėzaus Kristaus ir švč. Mergelės Marijos atvaizdai, kartais kuriamos šv. Jono Krikštytojo, šv. Jurgio ar kitų šventųjų skulptūros. Šie žmonių sukurti paminklai išgyveno ne vieną istorinį perversmą ir liko kaip nepalaužiamos tautos stiprybės simbolis.

Grįžę po vaikštynių po miestelį, mokiniai išsakė savo mintis. „Manau, kad seniau Nevarėnuose gyveno daug talentingų žmonių, kurie kūrė akmeninius ir medinius paminklus, koplytstulpius. Pastebėjau, kad jie susiję su legendomis, ženklais ir panašiai.“ (Eimantas, 9 kl.). „Eidama pro koplytstulpius, aš nesusimąstydavau, kam jie skirti. Sužinojau, kad dažniausiai kokiam svarbiam įvykiui ar padavimui. Sužinojau apie koplytstulpį , įkvėptą Nevarėnų vardo  atsiradimo legendos, tik reikia, norint perskaityti, apeiti apie paminklą trylika ratų...“ (Vitalija, 10 kl.) „Mačiau koplytstulpyje pasaulio medį - medinę gėlę, žemdirbių krašto simbolį- rugius“(Gintarė, 10 kl.). Devintokas Ignas įsitikinęs, kad mes turime saugoti šiuos medinius paminklus, kad ir ateinančios kartos galėtų jais gėrėtis. „Žvelgdamas į koplytstulpius, mąsčiau, kokie vis dėlto kūrybingi mūsų krašto žmonės“- teigė jis.  

Kitą kartą abi mokinių grupės aplankė  buvusius ilgamečius mokyklos mokytojus Silvijų ir Ireną  Tendziagolskius. Nevarėnams išties pasisekė, kad čia gyvena tautodailininkas S. R. Tendziagolskis,  mediniais stebuklais papuošęs gimtinę, su mokiniais garsinęs šalį ir užsienyje. Meistras papasakojo apie savo vaikystę,  kūrybos ištakas, atsakė į mokinių klausimus. Kaip tikras gamtos vaikas, medžiagos savo darbams jis atranda ir kaskart išėjęs į mišką. Ne tiek grybų, kiek keisčiausios formos šakų parsinešąs ir iš jų kuriantis skulptūrėles, lėkštes, meistras ragino ir mokinius nesnausti, ieškoti įdomybių, o savo amato paslaptimis teigė visada galįs pasidalinti su norinčiais.

Na, o mokytojos Irenos obuolių pyragas, kuriuo ji visus pavaišino, tirpte sutirpo. Dėkojame miestelio šviesuoliams, kad jie visada randa laiko pabendrauti su jaunais žmonėmis.

Kartais naudinga per pamoką pakilti iš  mokyklos suolo, pasukti gimtinės keliu, kuriuo skubėdami  ne visada pakeliame akis į medyje tyliai rymantį rūpintojėlį....

Lietuvių kalbos mokytoja A. Ciparienė